Gegužės 9 d. Šventojo Sosto Valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolin Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje skaitė paskaitą „Šventojo Sosto diplomatija taikos tarnyboje“. Dalijamės paskaitos rašytiniu tekstu. Paskaita vyko anglų kalba (originalus tekstas angliškai).
Jūsų Ekscelencijos!
Gerbiami valdžios Atstovai!
Ponai ir Ponios!
Man labai malonu susitikti su jumis, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentais, taip pat ir su kitų Lietuvos studentų ir akademinės bendruomenės atstovais. Linkiu sėkmingų studijų ir viliuosi, kad jos padės jums panaudoti savo talentus tarnaujant savo šaliai ir bendrajam gėriui.
Buvau paprašytas tarti jums žodį apie Šventojo Sosto diplomatiją tarnaujant taikai. Šia tema dėl savo pareigų esu kalbėjęs ir kitomis progomis. Šįryt prie jos norėčiau artintis šiek tiek iš kitokios perspektyvos, pateikdamas minčių apie tai, kaip Šventojo Sosto pastangos susijusios su taikos siekimu ir popiežiaus Pranciškaus akcentuojamu gailestingumu[1]. Tokią prieigą pasirinkau ne tik todėl, kad šie metai yra Gailestingumo jubiliejaus metai, bet ir dėl gailestingumo temos ypatingo atgarsio čia, Vilniuje. Vakar rytą galėjau pasimelsti priešais gerbiamą Marijos, Gailestingumo Motinos, paveikslą Aušros Vartų koplyčioje, taip pat prie pirmo Dieviškojo Gailestingumo paveikslo, nutapyto čia, Vilniuje, šv. Faustinos Kowalskos prašymu.
Prieš tiesiogiai imdamasis pasiūlytos temos, norėčiau pateikti kelias įžangines pastabas. Iš pradžių reikėtų paaiškinti terminus. Pasakymas „Šventasis Sostas“, arba „Apaštalų Sostas“, reiškia Petro sostą ir, vadinasi, popiežių, kuris yra Petro įpėdinis tame soste. Iš to išplaukia, kad Šventojo Sosto diplomatija yra ne kas kita, kaip paties popiežiaus diplomatija. Vis dėlto tarptautinėje bendrijoje terminas „Šventasis Sostas“ vartojamas platesne prasme, aprėpiančia ne tik popiežių, bet ir Valstybės sekretoriatą bei kitus Romos kurijos skyrius, padedančius popiežiui valdyti Katalikų Bažnyčią pasaulyje (plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 361). Tarptautinėje teisėje Šventasis Sostas laikomas suvereniu subjektu. Todėl gali vykdyti diplomatinę veiklą: siunčia ir priima ambasadorius; gali sudarinėti tarptautines sutartis; turi teisę lygiomis sąlygomis su įvairių valstybių atstovais dalyvauti tarptautinėse konferencijose; gali tarpininkauti ir tarpininkauja tarptautiniu lygmeniu.
Nors dažnai kalbama apie „Vatikano diplomatiją“ ar „popiežiaus diplomatiją“, reikia atsiminti, kad Vatikano Miesto Valstybė diplomatija tiesiogiai neužsiima. Vatikano Miesto Valstybė Laterano sutartimi tarp Šventojo Sosto ir Italijos buvo įsteigta 1929 m. Tuo siekta ne įsteigti Šventojo Sosto suverenumą, kuris jau buvo plačiai pripažįstamas, bet geriau jį parodyti bei laiduoti. Nors Vatikano Miesto Valstybė pati yra suverenas, diplomatinę veiklą jos naudai vykdo Šventasis Sostas per Valstybės sekretoriatą. Išskyrus kelias labai retas išimtis, Vatikano Miesto Valstybė nedalyvauja tarptautinių organizacijų veikloje, o Šventasis Sostas paprastai dalyvauja nario arba stebėtojo teisėmis. Taip pat pabrėžtina, kad ambasadoriai, atsiųsti atstovauti savo atitinkamoms šalims, akredituojami ne Vatikano Miesto Valstybėje, bet prie Šventojo Sosto. Šiuo atžvilgiu įdomu tai, kad Lietuva užmezgė diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu 1927 m., kai Šventasis Sostas dar neturėjo savos teritorijos.
Minėjau, kad Šventojo Sosto diplomatinė veikla yra ne kas kita, kaip paties popiežiaus diplomatinė veikla. Vykdyti šią veiklą popiežiui padeda įvairūs Šventojo Sosto skyriai, pirmiausia Valstybės sekretoriatas, apaštalinės nunciatūros bei delegacijos įvairiose šalyse ir Šventojo Sosto nuolatinės arba stebėtojų misijos prie įvairių tarptautinių organizacijų.
Praėjusiame šimtmetyje popiežių veikla tarnaujant taikai tapo vis reikšmingesnė. Galėtume pateikti gausių pavyzdžių, kaip antai popiežių Benedikto XV ir Pijaus XII pastangas per abu pasaulinius XX a. karus siekti taikos, palengvinti nukentėjusių kančias ir po šių konfliktų skatinti teisingą pasaulinę tvarką. Popiežiai Benediktas XV ir Pijus XII taikos temai paskyrė svarbias enciklikas, būtent, Pacem Dei munus, paskelbtą 1920 m., ir Pacem in terris, išleistą 1963 m. Vatikano II Susirinkimas, sušauktas popiežiaus Jono XXIII ir užbaigtas popiežiaus Pauliaus VI, turėjusių nemenką diplomatinę patirtį, reikšmingai apmąstė taiką pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes (77–90). Nuo pirmojo Pasaulinės taikos dienos šventimo 1968 m. popiežiai šia tema kasmet paskelbdavo reikšmingą žinią. Popiežiai Paulius VI, Jonas Paulius II, Benediktas XVI ir Pranciškus Jungtinių Tautų Organizacijoje pasakė kalbų apie taiką. Popiežiui Jonui Pauliui II teko svarbus vaidmuo Vidurio ir Rytų Europos politinėje pervartoje. Nesenos popiežiaus Pranciškaus iniciatyvos skatinti susitaikymą ir abipusį supratimą tarp valstybių ir tarp įvairių grupių valstybių viduje buvo plačiai nušviestos žiniasklaidos, o tai padėjo labiau suvokti neatidėliotiną poreikį imtis šių problemų.
Šventasis Sostas, kaip ir visa tarptautinė bendrija, tiki, jog skatinant taiką esminis vaidmuo turėtų tekti po Antrojo pasaulinio karo įsteigtoms tarptautinėms ir regioninėms daugiašalėms organizacijoms. Dėl šios priežasties, akinamas dėmesio didiesiems klausimams, kurie rūpi visai žmonijai, ir norėdamas prisidėti savo ypatingu indėliu, Šventasis Sostas praktiškai nuo pradžių įsitraukė į tas organizacijas. Šiuose organuose Šventasis Sostas veikliai skatino taiką ir prisidėjo prie pastangų kuriant tokias būtinas sąlygas tikrai tvariai taikai laiduoti, kaip pagarba žmogaus teisėms, įskaitant teisę į gyvybę ir teisę į sąžinės bei religijos laisvę, humanitarinė teisė, aplinkos apsauga, nusiginklavimas, tinkamas rūpinimasis migrantais ir pabėgėliais, visapusiškas žmogaus vystymasis, pakankami maisto ir vandens ištekliai, tinkama sveikatos apsauga ir švietimas.
Šių klausimų atžvilgiu Šventojo Sosto indėlis, žinoma, nėra techninis, politinis ar komercinis. Jis prie jų artinasi iš moralinio ir dvasinio požiūrio pusės, pateikdamas perspektyvas bei įžvalgas, kurios priešingu atveju ne visada būtų išgirstos ar priimtos domėn, ir puoselėdamas viltį įveikti netinkamas ar dalines pozicijas tikrojo visų gėrio labui. Savo programiniame apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium popiežius Pranciškus taip aiškina tokią prieigą: „Puoselėdama dialogą su valstybe ir visuomene, Bažnyčia nedisponuoja visų dalinių klausimų sprendimais. Vis dėlto kartu su įvairiomis socialinėmis jėgomis ji remia pasiūlymus, geriausiai atitinkančius žmogaus kilnumą ir bendrąjį gėrį. Tai darydama ji visada aiškiai pateikia žmogaus egzistencijos pamatines vertybes, kad politiniu veikimu būtų įgyvendinami jomis grįsti įsitikinimai“ (241).
Taikos skatinimas nėra kas nors išoriška Bažnyčios misijai. Priešingai, tai yra jos užduoties tęsti Kristaus atperkamąjį darbą žemėje esminė dalis. Juk, pasak popiežiaus Pranciškaus, „kiekvienas autentiškas religijos praktikavimas negali neskatinti taikos“ (Kreipimasis į diplomatinį korpusą, akredituotą prie Šventojo Sosto, 2016 m. sausio 11 d.). Darbuodamasi dėl taikos bei siūlydama savo ypatingą indėlį, Bažnyčia bendradarbiauja su įvairiomis tarptautinėmis ir regioninėmis organizacijomis, atskiromis valstybėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir agentūromis, ekspertais ir geros valios žmonėmis.
Šių metų žinioje Pasaulinės taikos dienos proga, pavadintoje „Įveikti abejingumą ir laimėti taiką“, popiežius Pranciškus nustato pamatinį principą, kad taika yra Dievo ir žmogaus darbo vaisius, bei priduria: „Taika yra Dievo dovana, tačiau patikėta visiems vyrams bei moterims: jie pašaukti ją įgyvendinti.“ Tai verčia prisiminti žodžius iš Evangelijos pagal Joną: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis“ (Jn 14, 27). Reikia pripažinti, kad taika šiame pasaulyje kaip žmogaus pastangų vaisius, deja, dažniau yra trapi, nes ne visada atsižvelgiama į visus aspektus, prisidedančius prie tikros ir tvarios taikos, ir neretai tiesiog yra kompromiso, naudos ar jėgos rezultatas. Ji negarantuoja, kad konfliktas vėl neįsižiebs, kaip labai aiškiai parodė istorija.
O Jėzaus duodama taika remiasi teisingu žmogaus ir Dievo santykiu, pamatu, ant kurio galima statydinti visus kitus autentiškus santykius. Bažnyčios socialinio mokymo santraukoje rašoma: „Taika remiasi pirminiu santykiu tarp kiekvieno žmogaus ir Dievo, santykiu, paženklintu teisumo“ (488). Taika yra Dievo dovana. Ji bus tvari, jei bus priimta kaip tokia. Todėl, nors taika yra, viena vertus, viena didžiausių Dievo dovanų, ji, kita vertus, reikalauja mūsų pastangų susitaikyti su Dievu ir vienam su kitu. Būtent to iš mūsų reikalaujama, kad būtume tikri taikdariai.
Anot Bažnyčios socialinio mokymo santraukos, „taika yra vertybė ir visuotinė pareiga, grįsta racionalia ir moralia visuomenės tvarka, kuri šaknijasi pačiame Dieve. <…> Taika nėra vien karo nebuvimas nei gali būti susiaurinta iki galios pusiausvyros tarp priešų palaikymo. Priešingai, ji remiasi teisinga žmogaus asmens samprata ir reikalauja teisingumu bei meile grįstos tvarkos“ (494).
Ar gailestingumas turi ką nors bendra su taikos skatinimu? Ar Gailestingumo jubiliejiniai metai, popiežiaus Pranciškaus pradėti Šventųjų durų Bangyje atidarymu praėjusio lapkričio 29-ąją ir vėliau Romoje gruodžio 8-ąją, turi ką nors pasakyti politikos ir diplomatijos pasauliui? Kreipdamasis į prie Šventojo Sosto akredituotą diplomatinį korpusą šių metų pradžioje, Šventasis Tėvas teigiamai atsakė į šiuos klausimus. Jis tvirtina, kad Dievas veikia ne tik pavienių žmonių gyvenime, bet ir tautų bei šalių istorinėje tikrovėje, išjudindamas susitaikymo procesus, kuriems, kad jie duotų vaisių, reikia laiko ir kantrių pastangų. Tie, kurie žvelgia į Dievo veidą, regi, kad jo galia „reiškia ne jėgą ar griovimą, bet meilę“ ir kad jo teisingumas yra „ne kerštas, bet gailestingumas“. Štai todėl – sako popiežius – jis nusprendė paskelbti Gailestingumo jubiliejų ir pradėti jį Centrinės Afrikos Respublikos sostinėje Bangyje, šalyje, pastaraisiais metais kamuojamoje bado, skurdo ir konfliktų. Popiežiaus drąsus sprendimas nuvykti į Bangį ir paremti vietinių vadovų pastangas skatinti taiką bei susitaikymą iš tiesų išjudino procesą, vėliau atvedusį prie daug žadančių teigiamų įvykių toje šalyje.
Tame pačiame kreipimesi popiežius Pranciškus net teigia: „Visas mano apaštališkąsias keliones praėjusiais metais jungia viena gija – gailestingumas.“ Minėdamas savo apsilankymą Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje Sarajeve, jis giria toje šalyje dedamas pastangas tiesti tiltus, skatinti tai, kas vienija, ir skirtumus laikyti proga puoselėti pagarbą kitiems. Visa tai, pasak jo, įmanoma „dėl kantraus ir pasitikėjimo kupino dialogo, gebančio aprėpti kiekvienos kultūros vertybes ir priimti gėrį, kylantį iš kitų patirties“.
Šie žodžiai iliustruoja popiežiaus Pranciškaus akcentuojamą bei apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium aptariamą laiko pirmenybės erdvės atžvilgiu principą ir gailestingumo diplomatijos išjudinamų procesų svarbą. Šio principo svarbą mums padės suvokti citata iš minėto dokumento:
Šis principas įgalina ilgalaikį darbą nepasiduodant greitų rezultatų troškimo manijai. Padeda kantriai pakelti sunkias ir nemalonias situacijas ar planų keitimą, primetamą tikrovės dinamikos. Kviečia prisiimti įtampą tarp pilnatvės ir ribos, pirmenybę teikiant laikui. Viena iš nuodėmių, kartais regimų socialinėje-politinėje veikloje, yra teikti pirmenybę galios erdvei, o ne procesų laikui. <…> Kartais savęs klausiu, kas yra tie, kurie šiandieniame pasaulyje iš tikrųjų labiau stengiasi pradėti tautą statydinančius procesus, o ne siekti nedelsiamų rezultatų, duodančių lengvų, greitų ir vienadienių politinių dividendų, bet nekuriančių žmogiškosios pilnatvės. Istorija juos tikriausiai įvertins pagal kriterijų, suformuluotą Romano Guardini: „Vienintelis matas norint tinkamai įvertinti epochą yra klausti, kokiu mastu joje plėtojosi ir autentiškai brendo žmogiškosios egzistencijos pilnatvė atsižvelgiant į tos epochos savitas sąlygas bei teikiamas galimybes“ (Evangelii gaudium, 223–224, cit. Romano Guardini. Das Ende der Neuzeit. Würzburg, 1965, p. 30–31).
Todėl popiežiaus požiūris į politiką bei diplomatiją yra ir praktinis, ir gailestingas. Užuot darbavusis dėl trumpalaikių, nedelsiamų rezultatų, politika ir diplomatija turėtų išjudinti tautos ir kultūros statydinimo procesą, kuriuo būtų siekiama autentiškos žmogaus pilnatvės. Jos turėtų vartoti gailestingumo įkvėptus žodžius ir niekada nenuleisti rankų.
Popiežius Pranciškus pabrėžia, kad, norėdami pasiekti taiką, su neviltimi, savanaudiškumu, apatija ir abejingumu turėtume kovoti puoselėdami solidarumo, gailestingumo ir atjautos kultūrą. Savo Žinioje 2016 m. Pasaulinės taikos dienos proga Jo Šventenybė įspėja saugotis abejingumo. Ši nuostata, pasak jo, „mūsų dienomis <…> aiškiai pranoko individualią aplinką ir įgijo pasaulinį matmenį pagimdydama abejingumo globalizacijos reiškinį“ (3). Abejingumas Dievui, jo įsitikinimu, veda prie abejingumo artimui ir kūrinijai. Jis skatina „užsisklęsti, neįsitraukti ir galiausiai prisideda prie taikos su Dievu, artimu ir kūrinija stygiaus“ (3). „Abejingumas ir neįsitraukimas yra didelis trūkumas kiekvieno iš mūsų pareigos pagal savo gebėjimą ir vaidmenį visuomenėje prisidėti prie bendrojo gėrio, ypač taikos, kuri yra viena vertingiausių žmonijos gėrybių“ (4; plg. Evangelii gaudium, 217–237).
Žmogaus abejingumui Dievas priešpriešina savo gailestingumą. Tam pailiustruoti popiežius dažnai mini palyginimą apie gerąjį samarietį, kurio pavyzdžiu Jėzus „kviečia savo klausytojus, pirmiausia savo mokinius, sustoti prie šio pasaulio kenčiančiųjų ir palengvinti mūsų brolių bei seserų kančias“ (Žinia 2016 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 5). Gailestingumas – įrodinėja popiežius – „yra Dievo širdis“, todėl „turi būti širdis ir tų, kurie save laiko vienos didelės jo vaikų šeimos nariais“ (ten pat). Tad Bažnyčia visur ir bet kuriomis aplinkybėmis privalo būti gailestingumo tarpininkė. Tai reiškia, kad esame pašaukti „meilę, atjautą, gailestingumą ir solidarumą padaryti tikra savo gyvenimo programa, elgsena tarpusavio santykių srityje“ (ten pat).
Gailestingumas ir solidarumas artimai vienas su kitu susiję. Solidarumas yra ne miglotas atjautos ar liūdesio dėl kitų nelaimių jausmas, bet, anot Jono Pauliaus II mokymo, „tvirtas ir ištvermingas pasiryžimas įsipareigoti bendrajam gėriui“ (Sollicitudo rei socialis, 38). Panašiai ir gailestingumas negali tenkintis vien jausmu, bet, kad atsilieptų į mūsų artimo poreikius bei skatintų bendrąjį gėrį, turi reikštis konkrečiais veiksmais, įskaitant tradicinius gailestingumo darbus kūnui ir sielai.
Gailestingumo ir solidarumo kultūros statydinimas yra taikos būtina sąlyga, reikalaujanti atsakingųjų už švietimą bei ugdymą, pirmiausia šeimų, mokytojų bei komunikuotojų, įsitraukimo. Popiežius gerai suvokia abejingumo globalizacijos keliamą grėsmę, tačiau sykiu pripažįsta ir sveikina gausias pozityvias iniciatyvas, liudijančias „žmogaus gebėjimą atjausti, būti gailestingam ir solidariam“ (Žinia 2016 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 7). Jos, pasak popiežiaus, yra geros praktikos pakeliui į žmoniškesnę visuomenę.
Popiežius taip pat tikisi, jog Gailestingumo jubiliejus konkrečių vaisių duos ne tik asmenims, bet ir socialinei bei politinei sričiai. Taip ir įvyks, jei darniomis pastangomis bus siekiama įveikti abejingumą ir parodyti dėmesį pažeidžiamiausiems visuomenės nariams, kaip antai kaliniams, migrantams, bedarbiams ir ligoniams.
Remiantis ta pačia logika, formuotini ir tarptautiniai santykiai. Popiežius Pranciškus sako: „Valstybių vadovai taip pat kviečiami pažvelgti už savo sienų ir atnaujinti santykius su kitomis tautomis, taip pat įgalinti jas tikrai dalyvauti ir įsitraukti į tarptautinę bendruomenę, kad būtų užtikrinta jų brolystė su pasaulio tautų šeima“ (Žinia 2016 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 8). Atsižvelgdamas į tai, jis į šalių vadovus kreipiasi trejopu paraginimu – susilaikyti nuo kitų tautų įtraukimo į konfliktus ar karus, nubraukti ar darniai administruoti neturtingų šalių tarptautines skolas ir imtis bendradarbiavimo politikos vengiant primesti nepriimtinų sąlygų, diktuojamų ideologinių sumetimų.
Baigdamas norėčiau pasakyti, kad gailestingumu grįstas požiūris, reiškiamas popiežiaus Pranciškaus ir veikliai skatinamas Šventojo Sosto, tarptautinei diplomatijai gali būti labai naudingas siekiant taikos. Lengvų sprendimų sudėtinguose disputuose vengimas ir tam tikro lankstumo puoselėjimas tiesiant tiltus skatina mąstyseną, galinčią duoti teigiamų vaisių. Paties popiežiaus kelionės į vietoves, kur kenčia žmonės ir žaizdos yra skausmingiausios, iškalbingi žodžiai bei gestai jų metu jau savaime yra galinga gailestingumo žinia ir svarbus indėlis į taiką. Galiausiai gailestingumu galima pasiekti kiekvieno širdį, ne tik tikinčiųjų, todėl šiandienei politikai bei diplomatijai būtina persiimti įsitikinimu, kad gailestingumas geba įveikti visas žmogiškojo vargo situacijas.
Nuotraukos autorius Evaldas Lasys
